Veido kalba - Aš matau tave!

 

Žmogaus veidas.

Tai mūsų kūno dalis, labiausiai bendraujanti su išoriniu pasauliu. Būtent veidas yra išraiškingiausia kūno dalis - veide atsispindi mūsų jausmai, mintys, nuomonės. Veidas perduoda pasauliui tai, ką mes jaučiame, žinoma, jeigu tik nesistengiame nuslėpti jausmų. Tačiau net ir tuo atveju skvarbi akis atpažins, ką slepia mūsų veidai. Žmonės, kurie stengiasi sukurti laimingų ispūdį, paprastai tokiais nėra. Juk kaip dažnai žmogus po “laiminga” veido išraiška stengiasi paslėpti visiškai priešingą savijautą - liūdesį.

Sustingusi šypsena dažniausiai yra kaukė, po kuria slepiasi baimė, pyktis ir liūdesys. Kaukė, charakterizuojanti žmogų kaip “malonią asmenybę”. Tačiau tai tik fasadas. Žmogus su laiminga veido išraiška asmeniniame gyvenime gali atskleisti visiškai priešingą savo asmenybės pusę. Žinoma, juk ne visada būtina ir reikia būti visiškai atviram, visiems eksponuoti savo jausmus. Tačiau bet kuriuo atveju yra svarbiausia kontaktuoti su tikraisiais savo jausmais. Apgaudinėjant aplinką, neapgaudinėti savęs, žinoti, ką iš tikro jauti, ką nori nuslėpti, ko nenori parodyti. Būten tai yra asmenybės laisvė, savikontrolė ir sveikata.

Jeigu žmogus nesuvokia savo tikrųjų jausmų, jie vistiek yra. Alexander Lowen, tyrinėjęs psichosomatinius susirgimus, teigia, kad nesuvokimas ką jauti, ir dirbtinė automatiška šypsena sukelia asmenybės integracijos skilimą, o tai yra grėsmė sveikatai. “Slėpdami savo sunkius jausmus giliai kūne, pasmerkiame savo vidinius organus galingam stresui”, - teigia psichologas.” Tarkime, žmogus, kuris pats sau neigia savo ilgalaikį pyktį ir liūdesį, susijusį su akstyva meilės netektimi, pasmerkia save dideliai rizikai susirgti širdies ligomis”.
Kita liga, labai dažnai susijusi būtent su jausmų slopinimu, yra vėžys.

Kita dažnai sutinkama kaukė - klouno kaukė. Šios kaukės esmė irgi yra šypsena, tačiau ji išreiškia kitokia poziciją - ja parodoma, kad situacija, į kurią pateko žmogus, nėra rimta, nors iš tikrųjų ši situacija gali būti net tragiška. Tokią poziciją galima išreikšti įvairiais stiliais, tarkim, apsimetant kvailiu. Klouno kaukė būdinga tiems, kuriuos traumavo ir žemino tėvai. Vaikystėje jie išmoko gelbėtis tokiu būdu, nes savo jausmų parodymas būtų reiškęs savojo “aš” praradimą.

Išlaikyti ramią, neutralią veido išraišką labai svarbu rytų tautų žmonėms. Savo jausmų parodymas jų kultūroje reikštų netgi socialinio statuso netekimą. Rytiečiai, kaip ir vakariečiai, nešioja kaukes. Tačiau jų kaukių tikslas nėra nuslėpti tikruosius jausmus, projektuojant priešingus jausmus. Rytietiška kaukė išreiškia ramybę ir savitvardą, kadangi rytų filosofija skatina gyvenimą susikoncentravus, netrikdomam jokių išorinių aplinkybių, pykčio ar pan. Rytų religijos iš savo pasekėjų reikalauja nuraminti savo kūną, siekiant pajusti Visatą ir save kaip jos dalį. Ramus žmogus jaučia stipriai ir giliai. Tad Rytuose teisinga veido išraiška laikoma veidas be jokios išraiškos. To vaikai mokomi nuo mažens, todėl tai tampa natūralia kūno struktūros dalimi. Vaikai mėgdžioja savo tėvus, atkartodami jų pozas bei išraišką. Toks jausmų maskavimas nesukelia asmenybės skilimo, nesutrikdo natūralumo, kūno judesių gracijos.

Skirtumą tarp tikros šypsenos ir kaukės neišvengiamai išduoda akys. Natūralią šypseną sukelia susijaudimo banga, kuri kyla kūnu į viršų, nuskaidrindama veidą, uždegdama žvilgsnį. Lygiai kaip kad įsižiebia langai, kuomet kažkas yra namuose - gražiai palygina A. Lowen’as. Visi žinome posakį “Akys yra sielos veidrodis”. Šis teiginys yra daugiau poetinis, naudojamas mene, o mediciną mažai tai domina. Medicina nagrinėja akies kaip kūno organo sandarą, jos struktūrą bei patologijas.

A.Lowen siūlo pabandyti akis palyginti ne su veidrodžiu, o su langais. Langais, pro kuriuos mes žvelgiame į pasaulį. Pro kuriuos, beje, taip pat esame ir matomi kitų žmonių. “Kaip namų langai, žmogaus akys irgi turi langines - akių vokus, ir užuolaidas - blasktienas. Kai mes užsimerkiame, mes ne tik užsidarome nuo išorinio pasaulio, bet taip pat galime prigesinti savo vidinę šviesą. Tai įgalina mus pasislėpti nuo tiriančio žvilgsnio”.

Jeigu galėtume pažvelgti vienas kitam į akis labai giliai, išvystume abejones, skausmą, liūdesį, pyktį - visus jausmus. Tačiau tai yra tos emocijos, kurių žmonės nenori parodyti. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose, parodyti savo liūdesį arba pyktį reiškia “prarasti veidą”- savo silpnybes mes stengiamės nuslėpti. Nuo kitų, ir nuo savęs. Mes tarsi laikomės susitarimo, kurio nebuvo - “aš nežiūrėsiu į tavo sielą, jei tu nelysi į manąją”. Nesiskverbti po kito žmogaus kauke laikoma gero auklėjimo elgsena. To pasekoje mes nematome kitų žmonių iš tikrųjų. Pasisveikinant, žmonės retai žiūri į akis. Į klausimą “kaip gyveni?” automatiškai atsakome - “gerai”. Kaip tai tolima nuo tradicinio afrikiečių pasisveikinimo: ”Matau tave!”.

Akių kontaktas yra ne tik pažinimo forma, bet ir energetinis ryšys su kitu žmogumi. Akimis žmonės tarsi prisiliečia viens prie kito. Per apklausas ir testavimus, nemažai žmonių jautė, kad į juos kažkas žiūri, stebėtojas stovėjo jiems už nugaros. Jeigu dviejų žvilgsnių susidūrimas yra švelnus ir nuoširdus, jis gali sukelti jų širdyse meilę. Iš čia ir posakis - meilė iš pirmo žvilgsnio. Turbūt daugelis esate jautę žvilgsnį, kuris sukėlė malonaus jaudulio bangas. Tačiau akys lygiai taip pat gali skeisti ir pyktį, neapykantą. Vėlgi, yra posakis - “nužiūrėjo” arba “nužiūrėjo bloga akimi”. Kalbama, tarsi žvilgsnis galėtų užkerėti, giliai paveikti. Įtužio kupinas žvilgsnis gali būti toks stiprus, kad net sunku pajudėti, kūnas tampa sustingęs, sukaustytas.

Siela matoma mūsų akyse. Akys yra paprasčiausias ir trumpiausias būdas išreikšti kūno dvasingumui. Plačiai atmerktos, minkšto žvilgsnio, spindičios meile akys reiškia aukštą dvasingumo lygį. Tokios akys žvelgia į pasaulį su susižavėjimu ir šiokia tokia baime drauge. Deja, tokių akių nėra daug. Kodėl? Todėl kad emocinė aplinka vaikystėje neleido išsiugdyti tokio žvilgsnio dėl vaiko ir tėvų santykių ypatumų.

Geriausiai vaiko ir motinos santykius charakterizuoja jų akių kontaktas. Kuomet vaikas mamos akyse mato pasitenkinimą ir meilę, jis tarsi ištirpsta tokiame žvilgsnyje, jo šilumoje. Ilgametė psichologo praktika rodo, kad nedaugelis vaikų galėjo džiaugtis tokiu mamos žvilgsniu. Jeigu motina pavargusi, jos žvilgsnis tuščias. Jeigu ji nestabilios psichikos - jos žvilgsnis sutrikdo vaiko saugumo jausmo buvimą bei realybės pajautimą. Užaugusio su tokia motina vaiko akys irgi lieka tuščios.

Kai jaučiame skausmą, mes susigūžiame ir fiziškai, ir psichiškai. Nenorime matyti nemalonių ir skausmingų scenų, skausmo kitų žmonių veiduose. Jeigu toks nenoras tampas chronišku ir jis nėra įsisąmonintas, yra sutrikdoma akių fukncija. Miopija arba trumparegystė - tai nesugebėjimas matyti toliau savo nosies. Trumparegė akis išgąsdinta, bet pats žmogus visai nebūtinai jaučia baimę. Jo baimė ateina iš vaiksytės pergyvenimų - tai baimė išvysti pilnas neapykantos tėvų akis. Ypač ardančiai vaiką veikia į jį nukreiptas įsiutęs ar priešiškas motinos žvilgsnis. Tą pat sekundę vaiko kūnas susigūžia, jis prisimerkia, kad neprisileistų motinos žvilgsnio. Laikui bėgant, prisimerkimas įauga į vaiko kūno struktūrą. Prisimerkimas - tai bandymas ignoruoti grėsmingos situacijos tikroviškumą. Susiaurindami regos lauką, mes lyg atitolima grėsmę.
Tačiau jeigu motinos priešiškumas trunka ilgai, ši gynybos pozicija gali kisti, ir vaiko akys tampa plačiai atmerktos - iš baimės.

Literatūra:
A.Lowen. Love, Sex, and Your Heart. NY, 198